Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Month: November 2017

AUBREY – senas ir naujas

Kiekvienais metais susikuria daugybė naujų kosmetikos gamintojų, bet didžioji dalis po kurio laiko nueina užmarštin. Gali sakyti, kad seniesiems lengviau, nes jie jau įsitvirtinę. Tačiau nėra visai taip – senieji turi savo įpročius, kurie ne tik garantuoja tam tikrą klientų ratą, bet ir neleidžia prisitraukti naujų. Viskas laikui bėgant kinta – ne tik žmonės, bet ir pakuotės, įvaizdžiai, netgi veikliųjų medžiagų mados.

Natūralios kosmetikos rinka neturi tokio masto lyderių, kaip įprastinė cheminė, kurių vardas būtų žinomas viso pasaulio vartotojams. Tačiau natūralios kosmetikos atgimimo (atgimimo, nes gimė natūrali kosmetika tūkstančius metų anksčiau nei įprastinė cheminė ir net sunku pasakyti, kurioje civilizacijoje tai tiksliai atsitiko) turi savus pradininkus ir guru.

„Aubrey“ kosmetikos kompanijos įkūrėjas Aubrey Hamptonas

Vienas iš tokių gamintojų su istorija yra „Aubrey Organics“ iš JAV, Floridos. Visų pirma dėl to, kad įmonė įkurta dar 1967 m., kuomet cheminė kosmetika klestėjo, o kalbos apie natūralumą buvo blogo tono požymis. Antra, kad įkurta įpač stiprios asmenybės – Aubrey Hamptono, kuris ir kūrė kosmetikos formules, ir darė pristatymus, ir švietė visuomenę, ir dirbo begalę kitų darbų (leido laikraštį, buvo įsteigęs teatrą, rašė pjeses). Hamptonas įdomus ne tik kaip kosmetikos kūrėjas, verslininkas, mecenatas, bet ir kaip mąstytojas. Jo pasirinkimai remiasi ne tik jo profesinėmis (biochemiko) žiniomis, bet visaapimančiu supratimu apie gyvybę, gamtą ir jos ryšį su žmogum.

Dangiški ir žemiški migdolai

Žydintys migdolai „Ecomil“ soduose Ispanijoje

Migdolai – vienas iš labiausiai apdainuotų ir romantizuotų dalykų, iš tų, kuriuos mes valgome. Sakome „dangiški migdolai“, „kvepia migdolais“ ir pan. Kodėl jie dangiški?

Skonis? Šiandien jau sunku pasakyti, kad taip, nes taip esame pripratę prie migdolų skonio, kad retas tebeprisimename juo mėgautis. Migdolai labiau užima sveiko nei reto ar ypatingai skanaus maisto vietą. Skoniui juos skrudinam, saldinam, maišom į šokoladą, kepam pyragus, gaminam marcipanus ir kitaip papildomai gardinam. O maistinei migdolų vertei sunku atsispirti.

Bet grįžkim prie dangiškumo. Šiandien mums įprasta migdolų rūšis yra vadinamieji saldieji migdolai. Kartieji turi amigdalino, kuris organizme virsta cianidu, todėl nėra skirti valgymui (mažais kiekiais vartojami liaudies medicinoje). Kažkada migdolai buvo tik kartūs. Saldžiųjų migdolų rūšis, manoma, atsirado atsitiktinės mutacijos būdu kažkur dabartinės Armėnijos ir Azerbaidžiano teritorijoje. Tad jau senuose raštuose minimi ir senose kultūrose garbinami buvo ir saldieji, ir kartieji migdolai. Apie juos minima Biblijoje, graikų mitologijoje, migdolų rasta netgi Egipto faraono kape. Matyt migdolų „dangiškumas“ kyla iš senos jų auginimo ir naudojimo tradicijos. Tai nereiklus augalas, vedantis ypač maistingus, skanius, daug kur pritaikomus ir nesudėtingai laikomus (negliaudyti migdolai ilgai išlieka švieži) vaisius. Pražįsta jis vasario mėnesį – gausiai ir įspūdingai, kaip pavasario pranašas. Saldieji žydi baltai, kartieji – rožiniai.

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén