Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Vakarų ir Rytų Europos maisto sudėtys – vartotojams proga pasidomėti abiejomis

Maisto produktų sudėtys pagaliau tapo bendra aktualija – visi žiniasklaidos kanalai šneka apie dviejų standartų maistą – vienos sudėtys senosioms ES šalims, kitos sudėtys Rytų Europai. Ir skirtumas tas mus žeidžia labiau, nei toli gražu ne puikios apkalbamo maisto sudėtys – nei Rytuose, nei Vakaruose.

Tyrimo išvados pateikiamos tokios:
1. Sudėtys skiriasi.
2. Rytų Europai skiriami prastesni produktai.

Žvelgiant formaliai, produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėtyse galėtų ir turėtų būti skirtumų. Viena vertus, dėl atskirų skirtingų reguliavimų nacionalinėse rinkose, kitą vertus, dėl skirtingų vartojimo preferencijų. Pardavėjai žino, kad nebūtinai Vokietijoje labiausiai mėgstami sausi pusryčiai ar košė tokiais bus Lietuvoje. Dažniausiai ir nėra. Gamintojai tai ir sako, ir čia juos derėtų suprasti. Tačiau ne dėl to juk ažiotažas.

Kad ir kaip norėtumėme maistą vertinti objektyviai, nešališkai ir protingai, vartotojai to nedaro. Ir gamintojai bei pardavėjai tai puikiai žino. Žmonės dažniausia perka iš emocijos – nes patinka pakuotė, pataikytas pavadinimas ar produkto pristatymas. Nes patogu, po ranka, ilgas galiojimas ir pigiau. Sudėtis skaito labai nedaug pirkėjų. Todėl pasakymas, kad sudėtyje viskas parašyta, yra teisingas tik formaliai. Realiai, jei perki nežinomą brandą, normalu, kad žiūri į sudėtį ir kitus aprašus atidžiau. Bet jei perki tarptautinį, seniausiai žinomą, visomis kalbomis reklamuojamą? Greičiausiai tikėsiesi to paties. Nes tai brandas.

Brandai tam ir reikalingi, kad teiktų savo, kaip gamintojo, garantiją apie prekės turinį ir nenusukinėtų šokolado, uogų ir riešutų, kaip kad aptikta juos darant. Jei gamintojas būtų priverstas padaryti pakeitimus dėl aiškios rinkos specifikos, greičiausia tuos skirtumus viešintų, naudodamas kaip privalumą – pavyzdžiui, „atsižvelgėme į tai, kad dauguma gyventojų nemėgsta vyšnių, bet mėgsta abrikosus ir todėl pakeitėme receptūrą“.

Bet juk nieko panašaus nevyksta! Jei skirtumai nėra išnaudojami reklamai, matyt, nelabai yra kuo girtis. Taip elgdamiesi žymieji brandai Rytų Europos rinkoms siunčia žinutę, kad čia jie savo kokybės garantijų neteikia. Ar mums reikėtų mojuoti kumščiais, labai abejoju. Pakaktų tų brandų nebelaikyti tokiais puikiais ir paieškoti alternatyvių gamintojų, kuriems mes, kaip maža rinka, visgi esame įdomūs. Jų ne tik yra pakankamai. Jų gaminių ir sudėtys paprastai yra geresnės, nes jie žino, kaip reikliai vartotojai žiūri į naujokus. Ir dviejų produkto versijų jie negamina, nes ne tas mastas ir ne tas tikslas.

Gerokai keblesnis dalykas yra įvertinti gaminių sveikumą. Ir taip yra labiau ne dėl gamintojų, o dėl sveikumo sąvokų kaltės. Atskirais atvejais teisės aktai vienareikšmiai nusako, kas laikoma sveikesniu, bet skirtingų šalių vartotojai toli gražu ne vienodai tai priima. Geriausi to pavyzdžiai yra cukrus ir riebalai. Pagal formalias maisto sveikumo sampratas polinesočiosios rūgštys yra gerai – tiek Omega 6, tiek Omega 3, o sočiosios racione turėtų būti ribojamos. Pagal tai išeitų, kad desertinis kremas, kurio pagrindą sudaro šalto spaudimo kokosų ar kakavos aliejus yra mažiau sveikas už tą, kur su saulėgrąžų aliejumi (jame vyrauja Omega 6). Bet su tuo nesutiks daugybė mitybos speciaistų. Mat saulėgrąžų aliejus ten tikrai bus ne šalto spaudimo, o rafinuotas, o dažnu atveju ir hidrintas. Ir tai yra daug svarbiau už augalo rūšį, iš kurio jis pagamintas! Jei aliejus hidrintas, nebesvarbu, ar jis palmių, ar rapsų, ar saulėgrąžų. Jei aliejus hidrintas, produktas yra vienareikšmiai vengtinas. Jei aliejus rafinuotas, į sveiką maistą taip pat negalėtų pretenduoti, nors formaliai galime sakyti, kad jis sveikas, kad ir dėl Omega 6 ar kokių pridėtų skaidulų bei vitaminų. Juo labiau nėra sveiki šiuose aliejuose gruzdinti bulvių traškučiai, nepriklausomai nuo to, ar riebalai hidrinti palmių, ar saulėgrąžų.

Dar įdomiau yra su cukrumi. Kadangi cukraus vengimo raginimai yra visuotiniai, dauguma žmonių visų pirma žiūri, ar sudėtyje yra cukraus. Bet, ar vietoje cukraus yra saldiklių, pažiūrės jau daug mažiau. Ir čia ne pabaiga – saldiklių taip pat visokių būna. Tarkime, steviolio glikozidas, nors ir saldiklis, bet vertinamas kaip palankus sveikatai. Panašiai vertinamas ksilitolis ir sorbitolis. Bet pramonėje tebenaudojama masė sintetinių saldiklių, tokių kaip aspartamas ir sacharinas, kurių vartoti nieks nesiūlys. Taigi negali pasakyti, kad produktas su cukrumi yra blogesnis ar geresnis nei su saldikliu. Reikėtų žiūrėti, kokie saldikliai ir koks cukrus ir kiek produkte iš viso saldumų yra.

Skirtingose rinkose nusistovi (dėl vietinių ekspertų, žiniasklaidos) skirtingi požiūriai į alternatyvas, tokias kaip sviestas ar sukietinti augaliniai riebalai, normalus ar liesas pienas, cukrus, saldikliai ar sirupai ir pan. Klausiau vieno italų gamintojo, kodėl jie savo sveikuoliškus sėklų batonėlius saldina kukurūzų sirupu? Sako, pas mus viskas tinka, kad tik ne cukrus. Mes mielai dėtumėm nerafinuotą cukranendrių cukrų, bet klientai blogai reaguoja (nors batonėlio nori saldaus). Kaip rodo praktika, tas „viskas tinka“ dažnai blogai baigiasi. Po kurio laiko paaiškėja, kad produktai su neaiškiais sukritikuotų medžiagų pakaitalais pridaro dar daugiau žalos. Kadangi užbėgti į priekį negalime, manau, kad derėtų susilaikyti nuo vienareikšmio vertinimo, kas yra sveika, kai to vienareikšmio traktavimo nėra.

Ką iš tikrųjų galima būtų palyginti ir norėtųsi, kad tai būtų gerai išviešinta, tai kiek dedama sintetinių priedų. Žinia, jų bus daug ir Vakarinėje, ir Rytinėje versijoje. Teigiama, kad Rytinėje daugiau. Viena to priežasčių yra ta, kad pas mus dar masiškai nekalbama apie sintetinių priedų žalą. Vartotojai nepasako griežtai, kad jie tų medžiagų nenori. Griežtai – tai savo pasirinkimais parduotuvių lentynose, o ne tik pabambėjimais socialiniuose tinkluose. Juk Vakaruose irgi procesai vyko bangomis. Pradžioje visi norėjo tik pigiau ir patogiau. O dabar vis daugiau žmonių nori sveikiau, todėl ir pramonė į tai reaguodama keičiasi.

Aš kuo puikiausiai suprantu, kad dabartinė situacija nebus sprendžiama nei bandant suprasti tokio reiškinio priežastis, nei atsakingai vertinant maisto sudėčių sveikumą. Greičiausia bus liepta gamintojams suvienodinti to paties produkto, skirto skirtingoms rinkoms, sudėtį. Kiekvienas jų priims savo sprendimus, kaip su tuo tvarkytis – kas lygiuosis pagal aukštesnį, kas pagal žemesnį standartą, o kas nebetieks prekių į mažas rinkas. Rezultatų įtaką maisto sveikumui sunku dabar įvertinti. Bet mane neramina, kiek bus per tą laiką prispekuliuota sveikumo tema. Ir kiek žmonės pagaus tokių kvailų žinučių, kad „saulėgražų aliejus tai gerai“, o „palmių tai blogai“ kuo ramiausiai praleidę esminius žodžius „hidrintas“, „rafinuotas“, nes tiesiog jie atrodo nepažįstami.

Previous

Kuo ypatingi natūralūs kondicionieriai?

Next

Rudens gėrybės

1 Comment

  1. Asta

    Geras straipsnis, Aciu :).

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén