Guoda Azguridienė. Ekonomikos analitikė, sveikos gyvensenos tyrinėtoja

Month: January 2017

Apie „be česnakų“, itališką virtuvę ir gerą kavinę

Niekada nerašiau apie kavines ir restoranus. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Greičiau dėl to, kad nelabai galiu ką ragauti. Ir to priežastis yra visai asmeninis dalykas – negalėjimas valgyti česnako. Negaliu jo nuo vaikystės – jei suvalgau net labai nedaug, apsinuodiju. Atrodytų smulkus apribojimas tas česnakas, bet Lietuvoje jis tampa stambus. Kas nėra česnakui jautrus, tikriausia net nepastebi, bet kas yra – gali išeiti nieko suvalgyti neradęs. Česnako gali rasti visur: daržovių sriuboje, lęšių, pomidorų ir baklažanų patiekaluose beveik visada, būna netgi bulviniuose blynuose ir šaltibarščiuose.

Vegetarizmas nėra esminis apribojimas – bent jau Vilniuje kavinės paprastai turi bent porą variantų be mėsos ir žuvies. Bet su česnaku.

Apie neprotingą laisvę

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Protas nuvainikuojamas kiekvieną kartą, kai įvyksta kas nors brutalaus ir nežmoniško. Ne tiek dėl kultūrinio įsitikinimo, kad protingi taip nesielgia, kiek dėl proto nepajėgumo tai priimti.

Žiaurumas niekaip nekyla iš kvailumo, – kad ir kiek žmonija manė, kad, išbridus iš tamsumos, apsišvietus ir visus apšvietus, visuomenė taps žmoniškesnė. Galime sakyti, kad taikos metais tapo, bet, agresijai prasiveržus, kultūringumas it dūmas išgaruoja. Įdomu pastebėti, kad nei žudymo laikotarpiai – karai, nei pavieniai „žudymo projektai“ (terorizmu vadinami) neturi socialinių, biologinių ar pasaulėžiūrinių apribojimų. Anksčiau agresijos protrūkiai dažniausiai sieti su religiniais nesutarimais, kas ateistams neblogai pasitarnavo kaltinant Dievą žmonijos nuodėmėmis. Tačiau abu XX a. pasauliniai karai nebuvo religiniai. Skirtingų pusių sąjungininkai nebuvo susieti religiškai, netgi kultūriškai. Sovietų Sąjunga apskritai buvo atsiribojusi nuo religijos, o jos žmonės patyrė tiek įvairiausių prievartos formų, kad net neprasminga ieškoti tų žmonių „kaltumo“. Tiko visi požymiai: išnaudotojas, buožė, kolaborantas, klerikalas, buržuazinis nacionalistas, antitarybiškai nusiteikęs ir t. t. Šiaurės Korėja, Kambodža, didžiulė dalis Afrikos ir Pie­tų Amerikos, Balkanai, o dabar pats šiuolaikinės Europos lopšys, Prancūzija, tarsi gyvas priekaištas žmogaus protui klausia: argi tai protinga?

Greitas sveikas desertukas

Neseniai prisiminiau anksčiau išbandytą, bet primirštą puikų žieminį desertinį derinį. Be cukraus ir saldiklių, nei kepti, nei malti, nei „blendinti“, nei greitai gendančių produktų turėti.

Šaknys tai karčios, o vaisiai?

Švietimas Lietuvoje yra sritis, kuriai verkiant reikia permainų. Bet jei kokia rimta permaina pradedama, tai nepatenkintųjų cypimas užgožia bet kokias diskusijas, kodėl ir kas padaryta. Suprantama: sistema sena, besiremianti į šlovingąją sovietinę tradiciją (nesvarbu, kad pakeistas istorijos ir literatūros turinys). Švietimo darbuotojai – konservatyvūs, pripratę turėti autoriteto imunitetą. Tačiau jau didelė dalis švietimo vartotojų – vaikų, jų tėvų, darbdavių ir visuomenės – šiandien turi visai kitus poreikius ir pratę bendrauti kitais būdais.

Atvejis klasikinis: uždelsus pokyčiams, neatitikimai tarp lūkesčių ir tik­rovės taip išauga, kad dialogas nevyksta. Taigi pati sistema galimybių artėti prie poreikių augdama ir tobulėdama turi labai mažai. Be to, kadangi švietimą pilnai valdo valstybė, savaiminis mokymasis ir prisitaikymas prie gyvenamojo meto negali vykti ir dėl administracinių, teisinių, ekonominių priežasčių. Tai vienas rimčiausių argumentų prieš valstybinio valdymo įsigalėjimą socialinėse sferose, pasmerkiantį jas pasyviam reformų laukimui. Reformos, kaip žinome, nepaisant kasmetinių ekonomikos autoritetų raginimų, neateina. Nes nėra politinės valios – kitaip tariant, politinio mąstymo ir atsakomybės už šalies perspektyvą. Banalu priminti, bet švietimas yra apie perspektyvą: nuo to, kaip ir ko mokome, priklauso, kokia visuomenė būsime po dešimties metų.

8 sveiko maisto tendencijos 2017-iems

Internete sveiko maisto tendencijų galima rasti daug ir pačių įvairiausių, čia mano apibendrinimas ir komentarai. Tiesa, populiarumo pakilimai ir jų atoslūgiai Lietuvoje ne visais atvejais sutampa su JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos, tačiau banguoja netoliese – paprastai pusę ar metus atsilikdami. Sakyčiau, kad atotrūkis daugeliu atvejų mažėja, nes 2017 pranašaujamos tendencijos ir Lietuvoje nebėra naujiena, greičiau jau esamų tendencijų tąsa.

1. Patiekalai iš ankštinių, ypač jų makaronai. Kodėl? Nes, viena vertus, maistinga, mažai cukraus, daug skaidulų ir baltymų, kita vertus – įpratus ankštinių patiekalus nesunku pagaminti, skanu, spalvinga, palanku fantazijai ir patiems įvairiausiems deriniams. Tinka vaikams. Savo knygoje esu detaliai aprašius apie įvairius lęšius, pupuoles, pupeles, avinžirnius – kaip juos ruošti. Svarbu turėti omenyje, kad skirtingose ankštinių rūšyse yra skirtingų vitaminų, mineralų ir kito gėrio.

2. Fermentuotas maistas. Kodėl? Nes ypač sveika žarnynui, o nesveikas žarnynas yra visų negalavimų šaltinis. Ypač kai valgome mažai žalio maisto, mažai natūralaus maisto, o daug perdirbto.

Powered by WordPress & Theme by Anders Norén