Noriu pakalbėti apie žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tiksliau – galėtų, bet dar negyvena. Apie imigrantus. Bet ne tuos, apie kuriuos visuotinai kalbama. Prie teiginio, kad jie čia dar negyvena, dedu prierašą: „o gaila“ – ir toliau pagrįsiu, kodėl.
Pagrįsti reikia, nes, pirma, ne vienas sakys, kad ir gerai, jog negyvena, mums visko daugiau liks: vietos, darbo vietų, pašalpų, dėmesio ir pan. Tai yra naivus paklydimas, ir tiek. Antra, gali atsitikti taip, kad jie niekada čia ir neapsigyvens, nes bus klausomasi pirmųjų arba tiesiog dėl inercijos, baimės ar tingulio išlaikoma situacija status quo.
Taigi kodėl tų žmonių iš kitur reikia? Gana paprasta: kraštas gyvas tik tada, kai jame gyvena žmonės. Tas yra tiesa, kalbant apie atskirą namą (kiek gyvybės apleistame name?), kvartalą (pavyzdžiui, labai gerai saugomo senamiesčio), kaimą (kuriuos išnykusius ir benykstančius viešai apgaili kas antras lietuvis). Juolab tai yra tiesa kalbant apie valstybę. Galime tapti visi labai sąmoningi ir patriotai (kas, žinia, negresia), bet jei mūsų bus mažai, tai ir gyvybės krašte bus menkai. Pirmieji tai pastebi stambieji verslai ir, pasiremdami skaičiais, pradeda konstatuoti „darbo jėgos trūkumą“, kuris neleidžia plėtotis jokiems stambesniems projektams. Ne tik dėl to, kad nėra pakankamai darbuotojų, bet ir dėl to, kad nebus vartotojų. Arba aptarnaujančių verslų. Arba aktyvaus kultūrinio gyvenimo, dėl ko kvalifikuotiems darbuotojams gyventi čia bus nuobodu ir jie pabėgs, kur įdomiau, dinamiškiau – gal į Singapūrą, gal į Varšuvą ar Berlyną.
