Lietuviški patiekalai ir jų palengvinimas

Lietuviški patiekalai daugeliui įprasti ir mėgstami. Tačiau neretas jaučiam, kad ne po šienapjūtės ar bulviakasio – per sunkūs. Kai kuriuos jų galima visai neblogai palengvinti. Čia kelios idėjos:

1. Amžinoji bulvių košė
Palengvinti galime dviem būdais. Pirmas – prieš grūsdami nupilkime mažiau vandens nuo išvirusių bulvių ir proporcingai pripilkime mažiau pieno. Arba naudokime nesaldintus augalinius pienus, pvz., migdolų. Antras – pasidarykime gerą daržovių padažą ir į lėkštę dėkime pusę porcijos košės ir pusę troškintų daržovių. Skonis puikus, patiekalas lengvesnis ir vertingesnis. Beje, su makaronų patiekalais taip pat galima dėti daugiau daržovių ir mažiau makaronų.

Aš čia net neminėjau padažo su spirgais atvejo. Jis labiausiai sunkina bulvių košę. Pabandykim atsisakyti tiesiog spirgų, bet pakeisti juos daržovių padažu – ir skaniau, ir vertingiau.

Padažo pavyzdys: pakepinkime ant aliejaus (aš naudojau kepimui tinkamą saulėgrąžų) supjaustytą papriką, morką ir cukiniją. Žinoma, prieš tai įbėrus prieskonių: Provanso žolelių mišinio, maltų juodųjų ir kajeno pipirų. Truputį užpilkime vandens iš verdančio bulvių puodo, įdėkime smulkiai pjaustytų džiovintų pomidorų, druskos. Išjungus viryklę gausiai įpilkime sojų grietinėlės.

2. Nenugalimoji balta mišrainė
Palengvinti galime taip pat keliais būdais. Pirmas – tiesiog nedėkime kiaušinių. Patikėkit, skonis išlieka puikus. Antras būdas – pridėkime šiek tiek maltų juodųjų pipirų ir nesimboliškai žalumynų. Geriausiai tinka krapai arba petražolės. Spėju, tiktų ir kalendros lapeliai, kas mėgsta. Aš kartais dedu smulkiai pjaustytų saliero kotų arba cikorijų – bet čia tik tik kartumo mėgėjams. Be to, jie pakeičia konsistenciją – atsiranda traškių kąsnių.

Taigi išverdam keturias vidutines bulves ir dvi morkas, atvėsusias nulupam ir supjaustom smulkiais kubeliais. Taip pat supjaustom vieną raugintą agurką ir įdedam konservuotų žaliųjų žirnelių. Supjaustom 4-5 lapus romaninės salotos (tika ir kitos traškios), smulkiai sukapojam 4-5 krapų (galima ir petražolių, kam labiau patinka) šakeles.

Užpilam 2 v. š. švelniai skrudintų moliūgų sėklų aliejaus, 1 v. š. shoyu sojų padažo, liesesnės grietinės (aš, paprastai, renkuosi ekologišką). Įberiam druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų. Viską sumaišom. Beje, skrudintų moliūgų sėklų aliejaus pilu ir į kitus grietininius-jogurtinius užpilus, labai pagerina skonį.

3. Kepami varškėtukai
Vietoje kvietinių miltų naudokime tapijokos miltus. Kvietiniais tik apvoliokim (nors manau, kad ir to galima būtų išvengti, kam aktualu be glitimo). Varškėtukai būna minkšti, purūs ir ne tokie sunkūs.

Suminkome tešlą iš 0,5 kg varškės, 3 v. š. tapijokos miltų, 1 kiaušinio, kepimo miltelių ant peilio galo. Formuojame nedidelius ir nestorus blynelius. Juos apvoliojame miltuose ir peilio briauna (ne ašmenimis) padarome “tinklelį” (mažiau kibs prie keptuvės), apkepame iš abiejų pusių keptuvėje su kokosų aliejumi. Iškeptus pagardiname klevų sirupu.

Dar vienas variantas – nuotraukoje kepti tik iš varškės, tapijokos miltų ir trupučio druskos, t.y. be kiaušinio ir kepimo miltelių.

Skanaus!