Žmones kamuojančių alergijų mastas yra didžiulis, ir jis tik auga. Gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio keista alergijų epochoje siekti natūralumo, kai visi puikiai žino, kad natūralūs produktai (pavyzdžiui, medus, riešutai, žuvis ir kt.) gali būti stiprūs alergenai. Tačiau tai yra tik pusė tiesos.

Žmonės tampa alergiški tuomet, kai organizmas užsiteršia (ir dėl to sutrinka jo normali veikla), o nuolat vartodami sintetinę kosmetiką, naudodami chemines valymo priemones, sintetinius rūbus ir daiktus bei perdirbtą maistą su sintetiniais priedais, jie būtent tai ir daro. Tarša šiuo atveju reiškia, kad dėl organizmui nebūdingų ir dažnai nepažįstamų medžiagų sutrinka jo pusiausvyra. Atskiros organų sistemos ar visas organizmas yra klaidinami tų svetimų medžiagų – jos iškreipia natūralią mūsų organizmo vidų medžiagų nuo kenksmingų ir ima kuo normaliausią maistą traktuoti kaip svetimkūnį – toks yra alergijos atsiradimo mechanizmas.

Nuotrauka iš http://goo.gl/VLCPD3

Nuotrauka iš http://goo.gl/VLCPD3

Be to, šiandien jau visiškai aišku, kad nemaža dalis sintetinių medžiagų pačios yra stiprūs alergenai bei kitų nepageidaujamų organizmo reakcijų sukėlėjai. Juos galime suvalgyti ne tiesiogiai mes, bet būti suvartojęs mūsų maistas: pavyzdžiui, augalai – purkšti pesticidais, o žuvys – gyvenę gyvsidabriu užterštame vandenyje. Dėl to iš įprastinėje maisto gamyboje leidžiamų naudoti šimtų maisto priedų (kvapų, dažiklių, tirštiklių, emulsiklių, konservantų), į ekologiškus produktus galima dėti tik kelias dešimtis pačių natūraliausių. Sąrašas medžiagų, kurias galima naudoti gaminant natūralią ir ekologišką kosmetiką, higienos ir švaros priemones, taip pat smarkiai ribotas.

Bene daugiausiai kalbama apie konservantus, sintetinius kvapiklius ir dažiklius. Informacijos apie jų provokuojamas alergijas ir kitus organizmo sutrikimus gausu, tačiau jų turinčių produktų pasiūla parduotuvių lentynose kol kas nemažėja – kaip jau aptarta pirmame skyriuje, žmonės nori pirkti gražų ir pigų maistą bei kitas prekes, nesigilindami į klausimą, ar jose nėra potencialiai kenksmingų medžiagų. Vienas vartotojų kontrargumentų – esą etiketes sunku perskaityti: be specialaus išsilavinimo ir žinių sunkiai atskirsi sintetinius konservantus, dažiklius ir pan. nuo natūralių, ypač kai šriftas smulkus, o laiko jį nagrinėti nėra. Tame esama tiesos.

be laktozesŠiuo atveju išeitis ekologiško yra produkto ženklelis. Jei nesate alergiški konkrečiam maisto produktu (pavyzdžiui, kviečiams, pienui, medui), tai ekologišką produktą galite pirkti neanalizuodami etiketės teksto be baimės, kad jame bus agresyvių maisto priedų ar auginimo metu panaudotų chemikalų likučių. Jei esate kokiam nors maistui alergiški, sudėtįbe glitimo skaityti reikia bet kuriuo atveju.

Kadangi žmonių, negalinčių valgyti tam tikrų produktų, daugėja, tai atsirado ir specialus maisto produktų žymėjimas, nurodantis, kad juose nėra glitimo („be glitimo“) ir pieno („be pieno“, „be laktozės“ ir pan.) (31) Ypač dažnai tokį maistą gamina ekologiškų produktų gamintojai, kadangi alergiškiems žmonėms apskritai reikia vengti sintetinių medžiagų.

Alergiškų žmonių bėdos kitiems gali būti sunkiai suprantamos. Neretas galvoja – išsidirbinėja iš gero gyvenimo, ir tiek. Va, aš valgau viską – ir ką, ogi nieko. Tačiau tiems, kurie patys alergiški tam tikriems produktams arba jų netoleruoja, tai yra problema. Suvalgius net ir nedidelį kiekį alergeno, jiems gali kilti labai rimtų sveikatos sutrikimų, nuo kurių netgi pagalbos nėra. Ypač sunku išvengti tam tikrų maisto produktų valgant kavinėse ar restoranuose. Net ir užtikrintas padavėjo, kad patiekale nėra riešutų, sojos ar česnako, negali būti tikras, kad jo ten nėra. Nes galbūt taip atrodė padavėjui ir virėjo jis net nepaklausė. Galbūt virėjas nepagalvojo apie padažo ar marinato sudėtį ir t. t. Kadangi mano organizmo netoleruojama medžiaga – česnakas – pasižymi specifiniu kvapu, tai aš turiu galimybę vertinti ir pati. Yra tekę net tris kartus perklausti padavėjo, ar tikrai sriuboje česnako nėra, kol priėjome prie restorano administratoriaus. Paaiškėjo, kad jo ten vis dėlto būta. Šia prasme man pasisekė labiau, nei alergiškiems laktozei ar riešutams. Kita vertus, ir mažiau, nes česnako Lietuvoje dedama kone į kiekvieną patiekalą (blyneliuose su varške ir uogiene dar neteko rasti, bet šaltibarščiuose – jau teko). Toks nuolatinis maisto tikrinimas ir įtarinėjimas alergiškiems žmonėms kelia nuolatinę įtampą ir sugadina ne vieną šventę. Kita vertus, tai verčia mažiau valgyti viešojo maitinimo įstaigose, o daugiau gamintis patiems.


31 Vienoje Helsinkio picerijoje teko matyti meniu, kuriame specialiu ženklu pažymėti patiekalai be česnako. Galiu įtarti, kad daugeliui tai gali pasirodyti absurdas, bet tiems, kurie česnako valgyti negali – rojus!


* Knyga „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“.