Kai atsiranda naujas žodis, jis žymi naują, kitokį, šiek tiek paslaptingą daiktą. Kai tas daiktas tampa madingu, žodis savaime ima įgauti naujų reikšmių, kurios nelabai jam būdingos. Tik po kurio laiko, ažiotažui nuslūgus, galime daiktus vėl vadinti savais vardais. Lietuvoje ekologiškumas jau buvo įdomybė, jau buvo ir banalybė, manau pats laikas realybei – žinoti, kas tai iš tikrųjų yra, kai kalbame apie produktus. Kad ir kaip būtų gaila (20), tačiau Lietuvoje žodis ekologiškas arba eko labiausiai asocijuojasi su šiukšlių mašinomis, statybinėmis medžiagomis (eko plokštės, eko vata) ir benzinu. Nė vienas neturi nieko bendra su ekologiniu ūkiu ar apskritai ko nors auginimu. Kiekviena žmogiškosios veiklos sritis apsibrėžia ekologiškumą pagal savo kriterijus, o kitiems sektoriams šie kriterijai netinka. Jei eko šiukšlių surinkimas skiriasi nuo ne eko tuo, kad jame šiukšlės rūšiuojamos ir perdirbamos, tai visiškai nereiškia, kad visos tos šiukšlės yra perdirbamos – ko galėtų tikėtis žmogus, nesusipažinęs su atliekų tvarkymo realijomis. Toliau kalbėsiu apie tą ekologiškumo standartą, kuris taikomas maistui.
