Poetai ir išminčiai kalba apie gyvenimą kaip upę, kuri teka savo vaga ir niekada nestovi vietoje. Jie taip pat primena, jog iš anksto nežinome, kas bus už posūkio ar kalno. O net jei ir žinotume, vargiai būtų naudos: jei upė sustoja, ji supūva. Pasakos nuo mažens vaikus moko, kad galų gale laimi trečiasis brolis kvailys, kuris upės netvenkė, jos krantų nelygino, o tik smagiai pliuškenosi, kur galėjo, padėdamas jo pagalbos prašantiems ir kovodamas su niekdariais.

Bet mums pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Moderni visuomenė, panašu, neskaito ne tik pasakų, poezijos ir filosofijos. Nors mokosi daug, laisvai tekančios upės nemato, tik technologinį vandenį vamzdynuose, šliuzus, užt­vankas ir hidroelektrines.

Koks yra pagrindinis vadinamųjų išsivysčiusių valstybių tikslas, kurį jos deklaruoja savo piliečiams? Gyventi stabiliai arba laipniškai gerėjančiai. Gali atrodyti, kad svarbiausias noras yra gyventi (materialia prasme) kuo geriau: tokį įspūdį sukuria nuolat siekiamas ekonominis augimas. Tačiau didelio augimo taip pat bijoma – jis provokuoja vadinamus „ekonomikos perkaitimus“.

Paprastai yra siekiama situacijos, kuri stipriai nesikeičia. Neauga nedarbas, nemažėja investicijų, nedaugėja imigrantų, neišauga sergamumas tuberkulioze ir AIDS, narkomanų ir alkoholikų skaičius, neauga ir nemažėja kainos. Svarbiausia, kad valdžiai, verslams ir asmenims nereikėtų nieko drastiškai keisti. Pavyzdžiui, nustoti eksportuoti į Rusiją, iš kažkur kitur pirkti dujas, pradėti mokėti už sveikatos draudimą iš savo kišenės ir pan.

Visiškai suprantamas tikslas ir dar suprantamesnis žmogiškas noras – nieko nekeisti. Tikriausiai pats suprantamiausias. Jei gyvena neblogai, žmogus labiausiai nenori išeiti iš komforto zonos ir imti ką nors daryti kitaip. Nes tai reikalauja pastangų, sprendimų, nes baisu ir nepatogu. Man ir, spėju, Jums – tai būdinga ne mažiau. Pavyzdžiui, aš labiausiai nemėgstu keisti mobiliojo telefono ir kompiuterio. Nes pakeisti reikia viską! Ekrano ir garso nustatymus, rankos judėjimo įpročius, dažniausiai tenka ir adresatus bei senus failus peržiūrėti. Beveik asmeninio gyvenimo krizė. Juokinga? Sutinku, bet tik ne tuo momentu, kai desperatiškai bandau kam nors paskambinti nauju telefonu, o jis neklauso. Taigi žmogiškai visiškai sutinku, kad stabilumas yra puikus dalykas ir kad keisti bei pačiam keistis yra kančia.

Tačiau jei bent kiek įsijungiu protą, mano susierzinimas atrodo neprotingas ir net apgailėtinas. Manau, šis proto įjungimo mechanizmas kiekvienam gerai pažįstamas, juk priešingu atveju nesusitvarkytume su tais smulkiais pokyčiais, kuriuos, gyvendami visuomenėje, nuolat turime daryti: ryte galvoti, kuo aprengti vaikus, nes oras pasikeitė, kuriuo keliu važiuoti, nes jau matom, kad įprastinio maršruto gatvėje nutįsusi mašinų eilė. O jei dar avarija, sugedo viryklė, susirgo vaikas, dingo internetas… Pažvelgę į tai tarsi suprantame, kad gyvenime nieko nėra pastovaus ir nėra būdų jį į ramią vagą suvaryti. Kai tik pasijausi tai padaręs, gyvenimas tuojau iškrės pokštą. „Pokšt“ – ir pasikeis tai, ko mažiausiai tikėjaisi. Taigi kvaila būtų tikėtis.

Tad kodėl tuomet ekonominiame gyvenime mes rimtais veidais tikimės stabilumo arba raidos pagal nustatytą planą? Stabilių kainų, visuotinio užimtumo, nuolatinių investicijų? Jei vieno žmogaus gyvenimui stabilumas yra svetimas, tai kaip galima tikėtis, kad tūkstančius kartų sudėtingesnės sistemos bus stabilios? Kaip jau rašiau apie kainas rudenį, kokiu būdu įvedus eurą jos galėjo nesikeisti? Negalėjo, todėl ir keitėsi, kur pajėgė. O kitur pasikeis neproporcingai, kai jau bus galimybė. Nes kainos nesikeičia tik tada, kai nevyksta ekonominiai pokyčiai. Jie nevyksta, kai nėra ekonominės veiklos. Žmonės, kol gyvi, visada užsiima ekonomine veikla, t. y. kuria, griauna, perka, parduoda. Šie jų pasirinkimai keičia kainas. Neišvengiamai. Nebent jos būtų užfiksuotos draudimais. Bet tada keičiasi patys žmonės (pavyzdžiui, tampa homo sovieticus).

Taigi kainų stabilumas, kuris įtvirtintas ir ES centrinio banko, ir ES šalių centrinių bankų tiksluose, galėtų būti visai suprantamas, remiantis žmogišku stabilumo troškimu. Bet tai yra visiška fikcija, jei bent kiek įjungiame protą. Tiesa, niekas ir nesako, kad šiandienė valstybių pinigų politika yra protinga. Veikiau gudri.

Kitas gluminantis ir jokia logika nepagrįstas stabilumo troškimas susijęs su darbo rinka. Darbo įstatymai ES šalyse, o Lietuvoje ypač (provincijai būdinga persistengti) formuojami laikantis prielaidos, kad žmonės iš darbo neturi būti atleidžiami. Priimami gali būti, ir kuo daugiau, o atleidžiami – ne. Atleidimas numatomas tik gerai dokumentuotais formalių pažeidimų atvejais. Beje, žmogui išeiti iš darbo kliūčių nedaroma: jam pakanka prieš dvi savaites įspėti darbdavį (tarsi per dvi savaites galima rasti naują žmogų). Jei suprantama, kad žmogus dėl savo natūralių gyvenimo pokyčių nori keisti darbą, tai kodėl nesuprantama, kad ir įmonė gali norėti ar net privalėti keisti darbuotoją? Juolab kai įmonėje susitelkia daugybės žmonių gyvenimai, taigi ir tikslų bei prioritetų pokyčiai: klientų, darbuotojų, konkurentų, kreditorių, savininkų ir pan. Kodėl tada manoma, kad vieno darbuotojo vieną interesą reikia specialiai ginti nuo įmonės, kuri išreiškia daugybės kitų veikėjų interesus? Arba nori tiesiog įgyvendinti pokytį dėl rytdienos.

Pokyčių neišvengiamumas versle ypač gerai matyti. Jei tik kas užsiėmė rinką – išsiugdė kompetencijas, išvystė paslaugas, susirado vartotojus – tai būtinai atsiras kitas žaidėjas, kuris, pastebėjęs sėkmę, bandys visa tai imituoti. Kaip pažymi ekonominės minties klasikai, pelnas yra nuokrypis nuo bendros taisyklės. Nes bendra taisyklė yra ta, kad kiekvieną sėkmę kopijuos dešimtys ir šimtai sekėjų, dėl ko sėk­mingojo verslo pajamos, rinka ir pelnas mažės ir jis bus išstumtas į kitas erdves. Jeigu iki to laiko jis nebus susikūręs sau naujos verslo erdvės, bus išstumtas į niekur. Su visais savininkais, kreditoriais ir darbuotojais. Visas šis procesas vadinamas konkurencija, o naujų erdvių kūrimas – inovacija. Abi sąvokos visuotinai adoruojamos – ir politiniuose, ir ekonominiuose, ir švietimo kontekstuose. Tačiau realioje politikoje paprastai ignoruojamos. Nes jokia inovacija negalima, kai visomis priemonėmis siekiama stabilumo: kainų, įdarbinimo, standartizuotų mokymo programų, tipinių testų gerų rezultatų ir kt. Inovacija savąja prigimtimi yra priešinga stabilumui ir vyksmui pagal numatytą tvarką. Ji visada nauja ir visada netikėta. Ekonominės politikos ir žurnalistikos terminais tai – krizė. Inovacija yra krizė, ir atskiri žmonės tas krizes nuolat turi suvaldyti. Kaip jau minėjau, verslas, bet kūrybinės profesijos – juo labiau. Juk kūrinys tik tada kūrinys, kai jis pažvelgia į tą patį daiktą ar reiškinį kitaip. Kas ir yra inovacija.

Nenuostabu, kad toks dvigubas požiūris į tikrovę visuomenėje kuria nuolatinę įtampą. Čia giedame ditirambus naujovėms, startuoliams, kovotojams ir drąsuoliams, čia politiškai korektiškai bijome pasakyti net apie menkiausią pokytį. Kad antai šiukšles reikėtų mesti į tris skirtingus kibirus, ne į tą patį vieną. Arba kad naivu būtų manyti gauti gerą išsilavinimą tiesiog jį vartojant pagal nustatytą tvarką, gal net pagal kompiuterio parinktą mokyk­lą. Lygiai taip pat naivu būtų manyti, kad gaudami šiek tiek (o gal net ir gerokai) daugiau atlyginimo, žmonės savaime ims dirbti efektyviau ir patys pasijus laimingesni. Todėl bus pilietiškesni, gimdys daugiau vaikų, eis balsuoti, neims kyšių ir darys kitus gerus darbus, kurių iš jų tikimasi ir kurie labiausiai siejami su pajamomis.

Pasaulis yra tikrai spalvingas ir nuolat tenka stebėti reiškinius, kurie tarpusavyje visiškai nedera. Tačiau, matyt, toks jau yra žmogaus protas: jis nori suprasti, kodėl. Kodėl kuo puikiausiai žinodami, kad ateitis mums nepažini ir gyvenimas mūsų niekaip negali būti apsaugotas nuo vingių bei nuokalnių, reikalaujame, balsuojame ir jaučiamės apgauti, negavę ekonominio stabilumo? Tarsi ekonominė erd­vė būtų atskirta nuo realių žmonių gyvenimo. Tarsi ji būtų koks atskiras reiškinys, valdomas kitų dėsnių ir paklūstantis kitos prigimties impulsams. Kaip sakė vienas studentas, ­– „rinkoje žmonės veikia automatiškai“. Kai kurios metodologijos daro tokią prielaidą. Tačiau pasvarstykime, ką tai reiškia. Kas veikia automatiškai? Mes? Ne, mes – aš ir mano pažįstami žmonės – automatiškai neveikia. Tuomet kas yra tie žmonės, kurie veikia automatiškai? Jų tiesiog nėra. Yra tik normalūs žmonės, kurie veikia pagal savo žmogišką supratimą. Automatiškai veikia tik kainų mechanizmas: žmonių sprendimai veikia kainas, kurios tampa signalais kitų žmonių ateities sprendimams.

Manau, kad požiūryje šuo ir yra pakastas. Per tiek metų įsigalėjęs marksistinis supratimas, kad ekonomikos dėsniai tiesiogiai nesisieja nei su žmonėmis, nei su bendrais žmonių gyvenimo dėsniais, neleidžia tų ryšių imti ir pamatyti. Juolab kad ir vyraujančios ekonomikos doktrinos (nors žodžiais kratosi ryšių su marksizmu) ekonomiką vaizduoja kaip atskirą nuo žmonių gyvenimo sferą. Kartu tada nuo „paprastų žmonių“ į ją atsiskiria ir pagrindiniai ekonomikos veikėjai: didieji verslai, bankininkai, investuotojai, ekonomikos politikai ir ekspertai. Tačiau tai yra visiška fikcija, pagimdyta reiškinio nesupratimo. Tiesa, ekonomikos reiškiniai yra sudėtingi. Negalėtų būti kitaip, juk jie atspindi visą žmonių materialiąją veiklą. Turint omenyje, kad šiais laikais žmonių veikla įgyja vis platesnę materialią išraišką (dvasinės išraiškos priemonės pastebimos mažumos), ekonomikos tyrimų laukas vis plečiasi, taikomi specializuoti ir sofistikuoti įrankiai, kurių net specialistai nesupranta ir negali suprasti. Tačiau mes juk nesuprantame daugelio įrankių mechanizmo, – pradedant automobilio ir baigiant indukcinės krosnelės. Tačiau tai netrukdo mums naudojimosi automobiliu ir valgio gaminimo integruoti į kasdienio gyvenimo sampratą. Taip pat tai neverčia mašinų meistrų ir virėjų laikyti atsakingais už autoavarijas, kurias padarome, ir nesveiką maistą, kurį suvalgome. O ekonomines veiklas ir ženklesnius ekonominius veikėjus atskiriame. Gal tikrai lengviau gyventi manant, kad kas nors Žemėje gali valdyti tą gyvenimo upę, kuri mums tokia permaininga?

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2., perspausdintas www.bernardinai.lt , 2015 balandžio 3d.