Jei nuo gimtųjų alyvuogių aliejaus kraštų judėsime link pusiaujo, rasime daug kokoso palmių, su didžiuliais kokoso riešutais. Kokoso palmė – įstabus augalas. Jos lapai naudojami kaip statybinė medžiaga, o iš vaisių gaunamas ne vienas maisto produktas bei žaliava pramonei.
Month: May 2015
Lietuvoje populiariausi aliejai – saulėgrąžų, linų, rapsų. Taigi, pradžioje apie juos, o po to trumpai apie pas mus rečiau vartojamus, bet tikrai neprastesnius pasirinkimus. Priminsiu, kalbu tik apie šalto spaudimo aliejus, nerafinuotus. Nes rafinuotieji neverti nei rašymo, nei juo labiau valgymo.
Galim ilgai nagrinėti sudėtis, technologijas ir kitokias žinias apie produktą, bet jei jauti skirtumą pats, tai visi papildomi argumentai nebegroja. Šiandien apie tai pagalvojau kavinėje. Valgėme prėskoką patiekalą ir užsibėrėme druskos. Įprastos stalo druskos. Galime dėl skonio nesiginčyti, bet oi agresyvi ta rafinuota druska… brr. Kai valgai kasdien, negali nė įtarti, kad druska turi savo skonį, gali būti maloni arba pikta. Panašiai kai geri arbatą su cukrum daug metų, po to meti ten cukrų dėti ir po kurio laiko paragauji vėl. Kyla rimtas klausimas, ką aš čia geriu? Šį nustebimo jausmą, esu tikra, yra daugelis patyrę. Bet jis nei kiek nemažesnis po ilgesnės pertraukos ragaujant rafinuotą druską, rafinuotą aliejų, netgi ne pilno grūdo manus, visai baltų miltų kepinius. Jau nekalbu apie standartinius prieskonių mišinius su kvapikliais ir skonio stiprikliais – jie apskritai sunkiai atrodo valgomi.
Pirmoji logiškai besiprašanti alternatyva dabartinei maisto pasiūlos situacijai yra jo tiesiog nepirkti. Tačiau jos paprastumas apgaulingas. Pamatę žmogaus veiklos bjaurius padarinius gamtai, daugybė žmonių – pavieniui, šeimomis ir grupėmis – jau bandė pasitraukti iš visuomenės, taip norėdami išreikšti savo nepritarimą tokiai gyvensenai. Arba norėdami įrodyti, kad galima apsieiti be viso to, kas šiandien sudaro įprastą mūsų gyvenimo socialinę infrastruktūrą: valstybės, institucijų, įmonių, pinigų, bankų, prekybos. Ekonominiais terminais kalbant, jie bandė grįžti į natūrinį ūkį: pasigaminti patys viską, ko jiems reikia. Tačiau įgyvendinti to norėtais užmojais nepavyko, nors neteigiu, kad nė negali pavykti. Manau, kad žmogui, kuris neturi vaikų ir kurio poreikiai – minimalūs, taip gyventi yra įmanoma, tačiau bet kuriuo atveju tai išimtis. O apie sėkmingas išimtis mums sunku sužinoti, nes žmonės, kuriems pasisekė atsiskirti, nenoriai dalijasi savo patirtimis.
Buvau kulinarinėje kelionėje – kelti kvalifikacijos. Galvojau, reikia savo kailiu patikrinti kiek tiesiog geras ir tradicinis maistas skiriasi nuo ekologiško. Savo skoniu, kokybe ir pačia filosofija.
Mat mano vidinė mintis visada buvo ta, kad tai, ką šiandien vadiname ekologišku maistu yra tiesiog tradiciškai auginamas ir gaminamas maistas. Tradiciškai ne tik ta prasme, kad naudojamos tradicinės žaliavos, o ne jų pakaitalai, ir perdirbamas jis tradicinėmis technologijomis, o ne kelis kartus pagreitintomis ir supaprastintomis. Tradicinis ir ta prasme, kad gamina jį savo amatui neabejingi žmonės, kurie tame randa ne tik pajamų šaltinį, bet ir bendravimo su pasauliu formą ir asmeninę saviraišką.