Ekologiško maisto ir sveikos gyvensenos puoselėtoja Guoda Azguridienė įsitikinusi, kad savo mitybą į gerąją pusę galima pakeisti be streso, jei žinosime keletą paprastų gudrybių.
Ar vis dar egzistuoja tradicinė lietuviška mityba?
Įmonės „Sveiki produktai“ valdybos narė, ekonomikos analitikė, dr. G. Azguridienė, nusprendusi savo analitinius sugebėjimus išbadyti dar vienoje srityje, regis, nesuklydo. Neseniai pasirodžiusios jos knygos „Maistas: ką mes darome su juo, o jis su mumis“ pristatymas Knygų mugėje sutraukė didžiulio susidomėjimo.
Kokias vyraujančias mitybos madas ir tendencijas šiandien Lietuvoje mato pati knygos autorė? Jos manymu, šiuo metu sąvoka tradicinė mityba neturi prasmės. Kadangi iš karto kyla klausimas, kas yra tradicinė mityba. Sovietinė, kai valgykloje valgydavome kotletus? Tai nebuvo mitybos kultūra, o bandymas išgyventi. Jei vertinsime etninę lietuvių mitybą, mes šiandien jau neariame, neakėjame, lauke tiek daug lauko nebepraleidžiame, patys daržų nepuoselėjame ir gyvulių neauginame. Mes nebegalime valgyti tradiciškai lietuviškai, nes nebėra tų produktų, kuriuos valgydavo mūsų senoliai. Mes nutolome nuo tų laikų. Žinoma, mums smagu prie jų prisiliesti, bet mes tikrai nebevalgome to, ką užauginame patys.
„Mes dirbame protinį darbą. Kokia mityba reikalinga protinį darbą dirbančiam žmogui, gyvenančiam judriame mieste ir nuolat neturinčiam laiko, niekas šiandien negali pasakyti. Todėl atsiranda gana keistų tendencijų. Visas pasaulis eksperimentuoja. Mat peršokimas į industrinį ir poindustrinį gyvenimą, į miesto kultūrą žmonijos istorijos masteliais yra labai greitas. Šimtus metų žmonės gyveno ant žemės, dirbo laukuose, augino sau ir staiga mes ne tik viską greitai gauname, bet ir turime pasirinkimą iš viso pasaulio. Ir dar turime mokslininkų rekomendacijas, kurių kas antra viena kitai prieštarauja šimtu procentų, o dar kas antra – 90 proc.“, – teigė G. Azguridienė.
Populiariausios mitybos mados ir mitai
Ką su visu tuo daryti? Pasak knygos autorės, taip ir atsiranda įvairios tendencijos. Pavyzdžiui, supermaisto idėja. Iš esmės ji visai logiška. Čijos sėklos, gojų uogos… Galime pridėti ir lietuviškus linų sėmenis, kanapių sėklas, pavadinę jas taip pat supermaistu. Tai natūralūs augalai, turintys aiškią sudėtį ir didelę koncentraciją maistingų medžiagų. Jų galime priskaičiuoti daugybę, tačiau kažkas ima ir išaukština vieną augalą.
Kita Europoje labai plintanti tendencija – veganai. Vienas iš jų argumentų, kad mėsos pramonę sudaro labai ilga grandinė. Gyvulio mėsos kokybė priklauso nuo daugybės skirtingų veiksnių, todėl šis procesas iškreipiamas. Pavyzdžiui, vyresni žmonės dar prisimena, kad toks reiškinys, kaip vištos krūtinėlė, kurią dabar net dietologai rekomenduoja, anksčiau neegzistavo. Vištos neturėdavo tokios krūtinėlės. Ji būdavo kitokios formos. Todėl pagrindinė veganų mintis, kad gyvuliai neteisingai auginami, kankinami, todėl dėl jų gerovės reikia atsisakyti valgyti mėsos.
„Žaliavalgystė, reikia pripažinti, šiuo metu Lietuvoje populiaresnė nei likusioje Europoje. Ten vyrauja veganiška mitybos sistema – ir dažniau ne dėl sveikesnės mitybos, o dėl požiūrio į gyvūnus.
Taip pat Lietuvoje pastebiu mitą, kad lietuviai tiki, kad mūsų ūkininkai vis dar augina daržoves ar gyvulius naudodamiesi tradiciniais metodais. Tokių ūkių yra, pavyzdžiui, ekologiniai, bet jų ne daug. Dauguma maisto produktų susiję su standartiniais masinės industrijos metodais, todėl visiškai nesvarbu, iš kur, pavyzdžiui, yra kiaušiniai – Lietuvos ar Lenkijos. Be to, Lietuvoje vis dar gaji tendencija, kad valgau tai, kas yra paprasta ir pigu. Požiūris, kad maistas turi būti pigus, yra keistas. Kiekvienas, kuris ką nors pats savo rankomis augino, žino, kad tai nėra lengvas darbas. Kartą stiklinę pupelių iš močiutės pirkau už litą. Tačiau kiek aš pati įdėčiau darbo, kol tas pupeles išauginčiau ir išgliaudyčiau? Realiai tai didelis darbas. Todėl šiuolaikinis maistas atpiginamas jį skiedžiant ir naudojant pakaitalus“, – įsitikinusi G. Azguridienė.
Mažos gudrybės, padėsiančios atsisakyti desertų
Knygos autorė prisipažįsta nuoširdžiai mananti, kad maitintis daugmaž sveikai galima be ypatingai didelių pastangų. Tiesiog reikia žinoti apie maistą esminius dalykus ir nekelti sau per didelių tikslų.
„Dar prieš pusę metų aš sakiau, kad pilno grūdo makaronai, lyginant su baltais, yra neskanūs. Taip pat man buvo skanesni balti ryžiai, tačiau vis paragaudama kitokių po metų jau galėjau pasakyti, kad nebalti ryžiai skanesni. Mūsų skonis – labai greitai kintantis dalykas, jeigu nekeisime jo drastiškai: tarkime, nuo rytojaus visiškai nevartoju cukraus. Tačiau jeigu cukrų mažinsite palaipsniui, po kurio laiko pajusite, kad labai saldus maistas jums nebeskanus. Aš nesiūlau kraštutinumų ir streso keliančių sprendimų. Pavyzdžiui, pirmiausiai atsisakykite maisto produktų, kurių jums nesunku atsisakyti. Kol aš pati atsisakiau rafinuoto aliejaus, truko metus. Buvau įpratusi jį naudoti, kadangi tai buvo labai patogu – gali drąsiai jo šliūkštelėti visur, nes jis neturi skonio, kvapo. Baltus miltus mes iki šiol valgome, bet ne daug. Batono atsikąsti galima, tačiau jis turi atlikti tik deserto funkciją. Tai reiškia, kad jo valgome mažai, o ne kaip duoną kasdieninę.
Ar būtina visiškai sau uždrausti desertus? Dažnai jų norime dėl psichologinių priežasčių – kai esame išsekę, mums liūdna. Tiesiog būkite išrankūs maisto produktams, kurie nėra sveiki, kaip tos senovinės ledi, iki senatvės išlaikiusios figūrą. Jei norime deserto, jis turi būti brangus, mes turime pajusti, kad jį valgėme. Be to, desertą visada galima pasidalinti su kuo nors per pusę. Atkreipkite dėmesį – tokiu atveju jo visiškai užtenka ir mažesnio kiekio. Tokie triukai leidžia išvengti streso, nes aš žinau: jeigu norėsiu deserto, leisiu sau jo pavalgyti. Ir tuomet savęs paklausiu – ar tikrai aš jo noriu. O gal geriau bananas?“ – patarė G. Azguridienė.
Pasak jos, apskritai nekintančios aksiomos, kas yra sveikas maistas, nėra, nes požiūris keičiasi. Buvo laikai, kai blogi buvo visi riebalai, dabar kai kurie iš jų laikomi geri. Kurį laiką buvo daug kalbama apie baltymus, tačiau vien baltymus valgyti taip pat nesveika. „Jeigu mes galvosime tik apie tai, kiek baltymų, riebalų ar angliavandenių turime suvalgyti, kiek turime gauti vitaminų, galime susileisti mitybinį skystį ir dėl nieko nesukti galvos. Yra tokia tendencija, bet man ji labai baisi. Mano manymu, taip tolstame ne tik nuo gamtos, bet ir nuo žmogaus. Funkciškai gal tai ir galėtų pamaitinti žmogų, bet psichologiškai – tikrai ne“, – svarstė Knygų mugės dalyvė.
Kokių produktų atsisakyti pirmiausiai
Nors pati G. Azguridienė nevalgo mėsos, jos vegetarizmas, kaip ji pati prisipažino, yra etinis, ne maistinis. Ji neragina visų atsisakyti mėsos, tik pataria jos valgyti ne tiek daug, kaip dauguma valgo dabar. Ne tik todėl, kad ji sunkiai virškinama, bet ir dėl jau minėtos ilgos gamybos grandinės, dėl kurios ji tampa pačiu rizikingiausiu produktu, labiausiai perdirbamu.
„Vis dėlto pirmiausiai siūlyčiau atsisakyti maisto priedų – skonio stipriklių, kvapiklių, dažiklių ir pan. Jie apgauna mūsų jusles – mes nesuprantame, kodėl taip skanu, kad negalime sustoti. Sudėtyje jie nurodomi – tereikia ja pasidomėti. Jeigu nenorite skaityti etikečių, rinkitės ekologišką maistą – tuomet tikimybę, kad jame bus nereikalingų maisto priedų, sumažinsite apie 10 kartų. Egzistuoja apie 300 legalių maisto priedų, tačiau tik apie 30 iš jų galima naudoti ekologiškuose produktuose. Antra produktų grupė, kurios reikėtų atsisakyti, yra rafinuoti maisto produktai (rafinuotas liejus, cukrus, balti miltai ir pan.). Mat jie chemiškai apdoroti ir nebeturi jokios maistinės vertės“, – sakė knygos autorė.
Bet kuriuo atveju, jei sudėtinga vieno ar kito produkto atsisakyti visiškai, G. Azguridienės manymu, reikia ieškoti kompromiso. Pavyzdžiui, jeigu nerandate duonos be cukraus ir be mielių, tiesiog rinkitės iš esamų pasiūlymų geriausią. Mūsų mityba, kaip ir visas dabartinis gyvenimas, kupina prieštaravimų ir šiandien jau sunku pritaikyti vieningą teoriją visiems. Juk šiandien vos ne kiekvienas maisto produktas kažkam gali tapti alergenu, netoleruojamu produktu. Todėl mityba tampa labai individuali ir asmeniška, kiekvienas turi susidėlioti savo mitybos sistemą pagal individualias savybes.
Publikuota www.delfi.lt 2015 m. vasario 23 d.,
Edita
Su dideliu susidomėjimu perskaičiau staripsnį. Sakykite, o kuo Jūs keičiate duoną/batoną? Koks tas kompromisas būtų? Aš negaliu jų valgyti, o vyras be jų negali gyventi… Kad ir kaip stengiuosi nepavyksta šių produktų atsisakyti. Iš tikrūjų labai domintų praktiniai konkretūs patarimai. Nes tikrai pasiklysti žmogus tarp tų galimybių ir pasiūlymų… Ačiū.
Anonymous
Mes mėgstam juodą ruginę duoną. Tiesa, jos geros taip pat reikia paieškoti, bet rasti galima. Kompromisas mums- kvietinė, bet pilno grūdo. Dabar jau kai kurios kepyklos kepa vadinamuosius ilgus batonus iš pilno grūdo miltų ir su raugu. Tai jau visai neblogas kompromisas. Tik kepyklėlę reikia susirasti, nes ir jų visokių pasitaiko.. Ji puikiai tinka ir karštiems sumuštiniams, ir kitur, kur balta duona įprasta. Guoda