Posts made in gruodžio, 2014


Pirmasis įrašas


Autorius on gruodžio 23, 2014

Tinklaraštį noriu pradėti tema apie savo knygą „Maistas. Ką mes darome su juo, o jis su mumis“. Nes, pirma, knygoje yra nagrinėjamas platus temų laukas, kuris yra iš esmės neišsemiamas. Antra, knyga yra toks dalykas, nuo kurio smagu pradėti. Sunkiausia pasakyti apie ką yra knyga. Lengviau – kodėl aš ją parašiau. Parašiau labai greitai, vos spėjau užrašinėti tai, kas buvo galvoje. O joje šia tema jau buvo daug ko prisikaupę, mąstyta ir permąstyta…

Knygai impulsai buvo keli. Pirmas – apie temos paradoksą.

Skaityti toliau

Eutanazija ir kiti sprendimai kirvuku


Autorius on gruodžio 19, 2014

Žmonės įvairiai sprendžia klausimus, kai jie susipina į neišpainiojamą mazgą. Vieni kantriai painioja, neburnodami, kiti painioja nekantriai, skųsdamiesi ir keiksnodami, treti paima kirvį (kalaviją) ir mazgą perkerta. Nesvarbu, kas tas mazgas būtų – išorinė darbinė ar buitinė problema, santykiai su kolektyvu ar asmeniu, kito žmogaus ar net savo paties gyvybė.

Negali sakyti, problemų sprendimas kirvuku turi patrauklumo, ir netgi pasitaiko atvejų, kai kito būdo rasti neįstengiame. Manau, ne vienas esame pagalvoję: nebegaliu daugiau čia problemose įklimpęs kankintis, imsiu ir mesiu viską – projektą, studijas, darbovietę, profesiją, jį ar ją, Lietuvą, savo svajonę ar kt. Nusidažysiu plaukus violetiniai ir išvažiuosiu į Haitį (Kaip sakė caras iš animacinio filmuko apie užjūrio princą – parduosiu karūną, nusipirksiu kepurę ir išvažiuosiu į užsienį).

Kartais gal ir visai verta, kai kalbame tiesiog apie bėdas ir nesėkmes. Mes patys priimame sprendimus dėl dalykų, kuriuos ir turime patys valdyti (darbo, gyvenimo būdo, žmonių, su kuriais bendraujame), ir patiriame tų sprendimų pasekmes.

Tačiau situacija yra visai kitokia, kai prabylama apie sprendimus kirvuku pačios žmogaus gyvybės atžvilgiu ir ypač, kai tai tampa visuomeniniu, o ne asmeniniu sprendimu. Turiu galvoje mirties bausmę, eutanaziją, priverstinę sterilizaciją ir panašius veiksmus, kuriuos visuomenė esą daranti dėl savo pačios gerovės.

Skaityti toliau

Apie meilę gamtai ir tiesiog


Autorius on gruodžio 18, 2014

Praėjusiame NŽ-A numeryje publikuotoje ateitininkų studijų savaitgalio Guronyse apžvalgoje Skirmantas Laurinaitis minėjo, kad temą apie meilę žmogui, gamtai ir Dievui atskleisti sekėsi sunkiausiai. Turiu sutikti. Ir dėl to, kad buvau viena tų atskleidinėtojų. Ir dėl to, kad manau, jog meilės tema bet kokiai analizei ar intelektualiai diskusijai pasiduoda sunkiai. Tam egzistuoja kitos, toliau nuo racionalumo ir arčiau širdies esančios priemonės, tokios kaip poezija ir kiti menai.

Be to, norint apie ką nors diskutuoti, reikia bent jau būti apsibrėžus sąvokas. Kaip apibrėšime meilę? Kaip ją, neaprėpiamąją, apibrėžti, idant galėtume kalbėti nepažeisdami jos esmės? Pasiūlyti meilės apibrėžimą diskusijai buvo mano pagrindinė užduotis, kaip aš ją supratau, ruošdamasi minėtam renginiui, ir būtent į šį apibrėžimą čia noriu atsiremti. Meilė – tai savęs apribojimas, leidžiant mylimam objektui būti savimi.

Žinia, tai neaktualu meilei Dievui – Jo mes nei apibrėžimais, nei veiksmais neapribosime, bet meilės žmogui ir gamtai atveju, mano galva, tai svarbiausia. Priešingu atveju siekiame kitą užvaldyti, todėl keliame jam grėsmę arba baimę. O kur baimė, ten meilės nėra. Taigi šiuose nustebimuose norėčiau pratęsti savo svarstymus apie žmogaus meilę gamtai.

Skaityti toliau